Gulėti Saharoj po žvaigždėmis...

Kaip norėčiau Saharoj naktį gulėti smėlyje po žvaigždėtu dangumi...

…Tą vakarą, kai nutilo gyva muzika ir šokiai prie laužo, Jis, šviesiai mėlynu kaftanu apsivilkęs, pakvietė eiti drauge. Saugiai paslėpė visų telefonus ir parodė kryptį viršun - aukštos kopos link.

Kylant, laužo šviesa vis blėso, kol galiausiai dingo keliaujant aukštyn-žemyn smėlio pakalnėmis. Kuo toliau, tuo tamsiau. Kuo tamsiau, tuo tyliau. Vidinis smalsumas ir tikėjimas skatino sekti paskui, protarpiais pasireikšdamas nevaldomu nuostabos ir nežinomybės juoku. Pakelėje sugavau patyliukais iš juoko prunksinčios draugės ranką, kuriai susipynė kojos pasiekus, aklinoje tamsoje nematomą, smėlio pakalnės nuožulnumą. Visi pojūčiai įgavo dar daugiau prasmės. Gal mažiau drąsu, bet taip traukia…

Jis sustojo ir pakvietė išsitiesti smėlyje. Suleidusi kūną ir plaukus į minkštą svetingą smėlį, išvydau tamsų žvaigždėmis apšviestą dangų. Taip, štai - guliu dykumoje, smėlyje po žvaigždėtu dangumi.

Įsivyravo dykumos tyla. Tyla, kurioje retai grojo nebent savo ar kito kūno judesio šnaresys. Tyla minčių, kūno ir kitų šalia esančių žmonių, kurie iš pagarbos vieni kitiems ir erdvei, tyloje.

Tyla, kurioje laiko sąvoka praranda prasmę. Tyla, kurioje viskas “taip” ir jokių klaidų. Tyla, kuri Ji ten yra viena. Pati svarbiausia. Didinga ir taiki. Tyla smėlio, nakties, dangaus, oro ir žvaigždžių.

Pati gražiausia mano gyvenime girdėta, jausta ir įkvėpta tyla.

...Ir nors Marokas buvo be galo svetingas ir man pačiai netikėtai daugumoje vietų labai savas, aš grįžau pasirinkusi savo „taip” ir „ne” čia. TAIP kūrybai. TAIP autentiškumui. TAIP kūriniams, kurie dabar žiovauja ir ryškiai pavargo tūnoti mano fantazijoje ir nori būti paliesti. TAIP mano gamintiems rankinukams.

Algimantė Griciūtė, 2022/10/30 - 11/03